Kompiuteris humanitarams

Atsinaujino mano mėgiama antivirusinė programa  - Avira. Rašiau apie ją anksčiau, tad dabar tik esminė naujiena. Ją rasite čia. Užsiregistruojam, gaunam raktą pusmečiui. Ten pat galima bus parsisųsti ir pačią programą. Ir iki vėlyvo rudens - ramu, jokie virusai mums nebaisūs.
Kažkoks labai neblogas šitas pavasaris, sakyčiau. Derlingas. :)

Nedaugžodžiaujant: labai neblogą Webroot ugniasienę šiuo metu galima įsigyti nemokamai ir sutaupyti pinigaičių:
Keliaukime štai čia ir ieškokime dešinėje užrašo “Special offer” - ir kito, paties svarbiausio - “Download”. Užsiregistruojam, gauname el. paštu asmeninį ugniasienės serijinį numerį. Diegiamės, kaupiame, ravime, genėjame ir džiaugiamės darbo vaisiais, kaip ir dera doriems bei taupiems virtualių arimų artojams.
Dar vieną ugniasienę nemokamai galima gauti iš Outpost - štai šičia. Tiesiog pavasarinis ugniasienių antplūdis.
Ir dar keletas daiktelių - PC Tools Spyware
Doctor with AntiVirus Starter Edition 5.5 bei paprastesnis variantas be antiviruso - PC Tools Spyware
Doctor 5.5 Starter Edition. Taip pat nemokami.
Vis ne iš kišenės, o į kišenę.

Ilgai ieškojau ugniasienės, kuri būtų būtent tokia: saugi, nenervinanti visokiais iššokančiais langais, norint kuriuos panaikinti reikia knaisiotis po nustatymus, ir - žinoma - nemokama. Išbandžiau beveik visas egzistuojančias, išskyrus “noneimines”. Ilgiausiai buvau apsistojęs ties Comodo Firewall Pro - labai neblogas daikčiukas, bet su kiekviena versija vis labiau aptunkantis. Paskutinis jo variantas, instaliuotas kompiuteryje, “svėrė” apie 60 megabaitų ir kartais (reikia pripažinti - labai retai) netikėtai nulūždavo.
Dabar jau kuris laikas visaip džiaugiuosi ir atsidžiaugt negaliu, suradęs Online Armor: lygiai tokia, kokios ieškojau. Daro tik tai, ką reikia, ne daugiau ir ne mažiau. Ir daro tai puikiai.
Online Armor - tokie lengvieji grandininiai šarvai; kažkuo panašiu apsirėdę mūsų protėviai tvatijo sunkius ir nerangius kryžiuočių riterius. Lietuvaičiams tiesiog genetiškai tinkamas produktas, rekomenduoju.

Aha, aš irgi vienas tokių - pelę viena ranka pakrutinti dar surandu jėgų, bet šamanauti su visokiais “hotkey” visiškai neturiu sveikatos. Gal čia net ne visai tinginystė - kadangi tenka nemažai spausdinti, matyt, įsivariau alergiją klaviatūrai… Ir šiaip - jei jau neišvengiamai tenka dirbti, tai bent jau atrodyti reikia padoriai sarkastiškai: viena ranka ant pelės, kita ranka kišenėje, lūpų kampučiai žemyn, tiesiog lordas Baironas, nuobodžiaujantis prie monitoriaus… Todėl seniai ieškojau būdų, kaip priversti “Windowsus” darbuotis taip, kaip “Linux”: pažymėtą tekstą nukopijuoti iš karto, automatiškai. Anglakalbiai vadina šitą procesą “copy on select”. Tokį patį darbą Firefox naršyklėje atlieka įskiepis AutoCopy - puikus daikčiukas, deja, veikiantis tik savo gimtojoje Firefoxo teritorijoje. Šitą funkciją turi ir Trillian, ir mIrc, ir net Damn NFO Viewer programiūkštė. O va Windowsai - kažkodėl ne.

Bene paprasčiausias ir patogiausias metodas išmokyti Windowsus to “copy on select”  - parsisiųsti mažulytę programėlę TXMouse. Ji, beje, moka ne tik tą “copy on select”, bet dar ir “paste on middle mouse”. Daugiau niekuo ji ir neužsiima, ir labai teisingai daro. Jos net instaliuoti nereikia - pakanka įmesti kur nors į Program Files, spragtelti dešinį pelės mygtuką ir paspausti “Create Chortcut“. Tą nuorodą perkelti į Startup aplanką (Sistemos numatytasis - C:\Documents and Settings\(Vartotojo vardas)\Start Menu\Programs\Startup), kad programėlė startuotų kartu su Windowsais. Galima, žinoma, išsikelti nuorodą ir ant darbastalio, kad būtų patogiau programą išjungti ir įjungti, esant reikalui. Viskas. Ką tik sutaupėte daugybę raumenų, sąnarių ir sausgyslių judesių. Pravers senatvėje. :)

Atsimenat: kažkada vaitojom, kad niekaip negalime įsiminti savo kreditinės
kortelės pin-kodo. Nes labai ilgas ir sudėtingas, net keturių skaičių. Paskui
vaitojom, kad neįmanoma prisiminti visų savo trijų kreditinių kortelių
pin-kodų. Laiptinės durų kodo. Mobilių telefonų numerių – savo, žmonos ir
vaikų. Sim kortelės pin-kodo. Darbovietės apsaugos signalizacijos kodo.
Siaubas.

O pasirodo, visa tai buvo tik žiedeliai, kol neprisidėjo internetas – su
visais savo el. paštų, el. bankininkystės, el. parduotuvių, forumų ir virtualių
bendruomenių malonumais. Slaptažodžių ir vartotojų vardų antplūdis – normalioms
smegenims to tiesiog per daug. O jei dar esate išsiblaškęs ir užuomarša…
Pamiršot kokį kvailą slaptažodį, kurį sugalvojot pusiau miegodami, ketvirtą
valandą ryto, ausyse skambant The Tiger Lillies „Snip Snap“, ir baigta – jūs
internetinis tremtinys. Benamis valkata neaprėpiamuose interneto sąvartynuose.

Belieka vienintelė išeitis – kažkaip viską užsirašinėti. Užfiksuoti. Ir
tikėtis, jog tavoji informacija nesudomins tų baisių prieblandos būtybių
didelėmis raudonomis akimis  - hakerių.
Arba programišių, kaip siūlo vadinti kalbininkai. Jau vien žodis šiurpą kelia –
programišiai. Uf. Baisu? Man irgi. O kai žmogui baisu, nejauku, šalta ar dar
kaip nors diskomfortiška, jis ima galvoti.

Kad būtų kuo mažiau baisu ir kuo mažiau visokiausio diskomforto, susidariau
sau šiokią tokią slaptažodžių tvarkymo sistemėlę – mano akiai pakankamai
saugią. Tiesa, nežinau, kokia ji pasirodytų tai raudonai ir didelei
programišiaus akiai – bet vis geriau, negu nieko.

O pradėjau nuo to, kad po ilgų apmąstymų priėjau išvados: tikimybė, kad
jūsų slaptažodžius pavogs, yra tūkstantį kartų mažesnė už tikimybę, kad juos
paprasčiausiai pamiršite. Na, nebent esate koks slaptosios tarnybos agentas,
bet tokie į „Kompiuterį humanitarams“, spėju, užklysta retokai.

Taigi išeities taškas yra paprastas: verčiau jau liepti kompiuteriui
slaptažodžius įsiminti automatiškai, nei pačiam surašinėti juos į tekstines
bylas ar užrašų knygeles. Rezultatas tas pats, tik pastangų mažiau.

Visų pirma suskirsčiau savo slaptažodžius į dvi sąlygines grupes:

1)                   
„Paprastieji“
slaptažodžiai, reikalingi prisiregistruoti forumuose ar kitose interneto
tarnybose.

2)                   
„Saugieji“
slaptažodžiai – skirti operacijoms su pinigais ar šiaip dalykams,
reikalaujantiems ypatingo privatumo.

„Paprastuosius“ slaptažodžius aš tiesiog leidžiu įsiminti naršyklei –
Firefoxas ir Opera  turi šitą funkciją –
tikriausiai turi ir Internet Explorer, tik juo nesinaudoju, tad negaliu
garantuoti. Aš pats naudoju Firefoxą bei Operos pavyzdžiu sukurtą įskiepį
Secure login – patogu, tiesiog spusteli ant „rakto“, ir jau esi prisijungęs,
automatiškai. Visą darbą už tave atlieka naršyklė. Toliau: kad slaptažodžiai
niekur nedingtų, perinstaliuojant operacinę sistemą ar, neduokdie, jai
neatstatomai nulūžus, naudoju programą MozBackup – su ja įrašau atsarginę
slaptažodžių (o tuo pačiu – ir įskiepių, vienu šūviu – du zuikiai) kopiją. Jei
norite, galima kopijuoti ir adresyną – nors aš adresyną saugau atskirai - Foxmarks tarnyboje, leidžiančioje sinchronizuoti Firefox adresus su bet kuriuo prie
interneto prijungtu kompiuteriu. Visą informaciją programa MozBackup išsaugo
atskiroje .pcv byloje – kurią belieka kur nors saugiai pasidėti. Čia jau jūsų
fantazijos reikalas – ar tai bus užšifruotas aplankas diske, ar sudėtingu slaptažodžiu
(kurį, žinoma, paskui būtinai pamiršite) apsaugotas archyvas, kurį nusiųsite
pats sau elektroniniu paštu į kokį gmailą, ar įrašysite bylą į kompaktinį diską
ir užrakinsite skrynelėje kartu su antimi, kiaušiniu, adata ir Koščėjaus
Nemirtingojo širdimi. Bet kuriuo atveju slaptažodžiai bus: a) pakankamai
apsaugoti nuo vagysčių; b) apsaugoti nuo operacinės sistemos sutrikimų; c)
apsaugoti nuo jūsų pačių darbinės atminties sutrikimų – šita grėsmė, kaip jau
supratote, ir yra pati baisiausia ir realiausia…

Šitą sistemą naudoju jau keletą metų. Kol kas – be nuostolių. Tiesą sakant,
jaučiuosi saugiai ir komfortiškai. Įsivaizduojat – jau net nebežinau, kokie ten
tie mano vartotojo vardai ir slaptažodžiai, man tai visiškai neberūpi. Tegul
mechanizmai dirba už mane, homo sapiens neprivalo apkrauti smegenų visokiais
sumautais slaptažodžiais.

O „saugieji“ slaptažodžiai… Na, jie tam ir yra saugieji, kad nieko niekam
apie juos nepasakočiau. Tarsi jų visai ir nebūtų. Vienintelis patarimas: ir jūs
taip darykit, tada visiems programišiams beliks griežti dantimis ir vartyti
dideles raudonas akis.

Mañana, bičiuliai.

GiveAway of the Day šiandien nemokamai dalina labai neblogą DVD kopijuoklį - Plato DVD. Greitas, neįmantrus, tvarkosi su CSS, REGION, MACROVISION, SONY ARCCOS apsaugomis, spaudžia DVD9 į DVD5. Normali kaina - $39.88. GiveAway Plato DVD dalina visiškai legaliai ir visiškai nemokamai. Laikas terminuotas; dabar, rašydamas, matau užrašą: Active Giveaway time left:

16 hours 26 minutes. Kam reikia, skubam - imam ir nešamės. :)

Dažnai  naršydami internete aptinkame tekstą, citatą ar iliustraciją, kurią norėtume išsisaugoti ilgesniam laikui. Vienas greičiausių ir paprasčiausių būdų tai padaryti:

Pirmiausia parsisiunčiame ir įdiegiame įskiepį Autocopy - jis padės mums automatiškai nukopijuoti tekstą į Windowsų užrašinę, vos jį pažymėjus (Linuxų principu).

Tuomet parsisiunčiame Google Notebook įskiepį Firefoxo naršyklei (reikia turėti Google paskyrą - kitaip tariant, susikurti Gmailo pašto dėžutę, jei kartais neturite). Įdiegiame ir jį.

Perkrauname naršyklę. Norėdami nukopijuoti tekstą, citatą ar iliustraciją, pažymite juos pele, naršyklės apačioje dešinėje spaudžiate Open Notebook ir atsidariusiame lange spustelite geltoną žvaigždutę.

Visi jūsų užrašai bus išsaugoti “online” ir pasiekiami iš bet kurio kompiuterio, prijungto prie interneto.

Jei norite išsaugoti užrašus tiesiog savo kompiuteryje, siūlau naudoti programą EverNote. Net ir nemokama jos versija yra pakankamai funkcionali  ir patogiai valdoma.

Pasirodė naujoji beta (foobar2000 v0.9.5 beta 4)  - žinantiems neaiškinsiu, o negirdėjusiems siūlau išbandyti. Nes foobar2000 labai gerai klausosi - o dabar net ir žiūrisi visai neblogai:

Veikia stabiliai, jokių trūkumų kol kas nepastebėjau. Parsisiųsti galima čia:

Nežinau, kaip jums, bet man vienas labiausiai
erzinančių dalykų yra kaskart iš naujo įdiegus kokią nors programą vėl ir vėl
rankomis suvedinėti tas pačias nuostatas. Darbas, reikalaujantis laiko ir
prašyte besiprašantis automatizacijos.

Su Firefoxu šito laiko gaišimo galima labai
nesunkiai išvengti. Tam naudoju įskiepį  Foxmarks Bookmark Synchronizer, kuris įgalina
visą jūsų adresyną patalpinti internete ir perinstaliavus programą akimirksniu
sugrąžinti adresus jūsų naršyklėn - arba perkelti juos į kito kompiuterio naršyklę. Foxmarks Bookmark Synchronizer automatiškai
sinchronizuoja jūsų adresyną su internete saugoma baze (pagal nutylėjimą – kiekvienąkart
prieš uždarant naršyklę), taigi kiekviena jūsų į adresyną įvesta nuoroda iškart
išsaugoma. Kaip sako amerikonai – set it and forget it.

Kitas nepamainomas daikčiukas – nedidelė programėlė Mozbackup. Ji skirta išsaugoti visą naršyklės konfigūraciją pačiame jūsų
kompiuteryje. Mozbackup atpažįsta ir išsaugo ne tik adresyną, bet ir įskiepius,
o jei to pageidaujate – ir naršyklės įsimintus slaptažodžius. Patį programos sukurtą
atsarginių duomenų failą taip pat galima apsaugoti slaptažodžiu – o jeigu jį
dar ir saugiai pasidėsite, perkėlę iš sisteminio C disko į kitą, visą reikalingą
informaciją turėsite po ranka net ir „nulūžus“ operacinei sistemai. Automatinio
sinchronizavimo funkcijos Mozbackup neturi, tad reiktų nepamiršti kartkartėmis
pasidaryti atsarginę duomenų kopiją – ne tiek dėl adresyno, kurį  Foxmarks Bookmark Synchronizer pagalba visada
rasite internete, tiek dėl įskiepių, kad netektų jų diegti iš naujo. Patogu,
greita, paprasta.

Tas amžinas ginčas: kuri naršyklė greitesnė, Opera ar Firefox… Na, imsiu ir padarysiu aš reveransą Operos gerbėjams. Ir parašysiu: aha, gryna teisybė, jūs laimėjote - Opera greitesnė. Per plauką, tiesa, bet visgi greitesnė. Mikliau varto puslapius, o startuoja tai jau net ir ne per plauką greičiau.


Tik neskubėkite labai džiaugtis - mat aš buvau, esu ir tikriausiai dar ilgai liksiu ištikimas firefoxininkas. Mūsų totemas - Ugninė Lapė. Ir jei jūsų gentis greičiau bėga, tai tik todėl, kad mūsų gentis taikliau šaudo.


Nemainyčiau aš tos iliuzinės Operos spartos į galimybę pačiam, pagal savo skonį, poreikius ir nuožiūrą susikonstruoti savo asmeninę naršyklę. Beje, “plikas”, be įskiepių Firefoxas laksto lygiai taip pat mitriai, kaip ir Opera.


O va įskiepiai, visas tas didysis Firefoxo gerbėjų širdies džiaugsmas, kartu yra ir šioks toks galvos skausmas. Nes turi jie tokią bjaurią savybę - kuo jų daugiau, tuo lapė lėtesnė. Jei priskiepiji tų įskiepių į visus galus - iš godumo ar nežinojimo, tai lapė jau nebeliuoksi, o tursena lyg smarkiai nėščia bebrienė.


Ir niekuo, tiesą sakant, Firefoxo realiai nepaspartinsi - nėra tokių būdų. Išskyrus, žinoma, naują “švarų” įdiegimą - tuokart Firefoxas iš tiesų kiek atsigauna. Ir įskiepius reikia pasirinkti nepiktnaudžiaujant - tik pačius reikalingiausius. Tiesa, yra dar toks specialus įskiepis - Fasterfox, kurio pagrindinė paskirtis ir yra spartinti naršyklę visais įmanomais būdais. Visi iki vieno firefoxininkai jį turi. Tik nežinau nė vieno, kuris pripažintų, kad jis realiai ką nors spartina. Laiko visi kaip talismaną, ir tiek.

Tiesa, senais priešistoriniais “Firefoxo Pirmojo” laikais dar buvo toksai gudragalviškas įskiepis, vadinosi berods “Firefox preloader” ar kažkaip panašiai. Ir veikė tiesiog stebuklingai - naršyklė startuodavo kaip raketa. Tik vienas mažas “bet”: pasirodo, tas magiškasis įskiepis darbavosi labai paprastai: tiesiog atidarydavo naršyklę iš karto vos pasikrovus “Windowsams”, tik paslėptu režimu. Laputė tupėdavo sau ir laukdavo, kada jūs pakviesite ją grakščiai stryktelti ant darbastalio. O kol nepakviesdavote, ramiai sau kramsnodavo kompiuterio atmintį. Žinoma, pernelyg nesivaržydama, kaip ir dera lapėms. Toks, sakyčiau, originalus įskiepis. Įdomu būtų pasidomėti jo kūrėjo tolimesne biografija. Spėju, gana spalvinga turėtų būt.

 

Bet pati idėja nebloga: matyt, žmogus suprato, kad Firefoxo paspartinti neįmanoma, ir ėmėsi klastos. Paprasčiausia karinė gudrybė, ir tiek. Va tos idėjos nusitvėręs, aš irgi ėmiausi galvoti: ką čia tokio sugalvojus, kad spartai iš tiesų nepadidėjus visgi atrodytų, jog viskas vyksta greičiau? Kokią optinę ar psichologinę apgaulę čia pritaikius? Jei neįmanoma paspartinti naršyklės, tai gal įmanoma paspartinti patį naršymo procesą?  Ir pamažu, laikui bėgant,  tų mažų gudrybių atsirado - tiesiog savaime. Gyvenimas visko išmoko, kaip sakydavo vienas mano mažaraštis klasiokas.


Taigi taip: iš karto perspėju - realiai niekas nepaspartės. Pripažįstu ir prisipažįstu, tad smarkiai nemuškit. Bet mano asmeninė patirtis rodo, kad su savąja Firefoxo konfigūracija - kokia ten konfigūracija, viskas paprasta iki ašarų - naršau internete gana mikliai. Mat manasis variantas tiesiog - ergonomiškas. Nes kuo mažiau visokių sąnaudų bet kokiam veiksmui, tuo geriau. Jei esate nepataisomas tinginys - mano kolega ir idėjinis bendražygis - tai šis variantas būtent jums. Tai yra - mums, garbingai tinginių padermei, išradusiai ratą, padėklą, vibratorių ir kompiuterį.


Visų pirma jums prireiks įskiepio Tab Mix Plus - jei tokio neturite, parsisiųskite ir įdiekite. Tada naršyklėje atsidarykite “Priemonės” ir ten susiraskite punktą “Nuostatos”.

 

Toliau, kad nereiktų ilgai aiškinti, kur ir kaip sudėlioti “varneles”, tiesiog bukai nukopijuosiu savo konfigūraciją. Tiesą sakant, paskutinįkart ją nustatinėjau prieš kokius pusantrų metų, taigi visko ir neprisimenu - tiesiog persimetu išsaugotą konfigūraciją iš MozBackup programos sukurto failo, ir naudojuosi sau. Tad jei parodysiu ir kokį nebūtiną langą, labai nepykit. Mes, humanitarai, viską surandam “metodom naučnovo tykanija”, ir paskui kaip mat pamirštam, kad neapkrautumėm savųjų talentingųjų galvų nereikalinga informacija.

 

Visų pirma imamės pačios naršyklės lange “Nuostatos” esančio punkto “Kortelės“. Šis langas turėtų atrodyti taip:









 







Svarbu, kad prie punkto “Atveriant saitą naujoje kortelėje, įkelti ją į pirmąjį planą” “varnelės” NEBŪTŲ.

To paties lango viršuje matote mygtuką “Tab Mix Plus Options” - jei, žinoma, šį įskiepį parsisiuntėte ir įdiegėte. Spauskite jį. Langas “Links” turi būti toks:









 







Toliau einame į šalia “Links” esantį “Events“. Čia mums bus reikalingi du langai: “Tab Opening” - jis turi atrodyti taip:







 







Ir antrasis, “Tab Focus“:







 





Jei “varnelės” sužymėtos teisingai, bet kuri saite esanti nuoroda į naują (”svetimą”) puslapį turi atsidaryti naujoje kortelėje, antrame plane (tai reiškia, kad puslapis, kurį matote naršyklėje, liks tas pats, tik šalia jo atsidarys nauja kortelė). Galite išbandyti, ar viskas veikia.

 

Beveik ir viskas. Iki pilno “ergonominio komplekto” betrūksta dviejų įskiepių:  Super DragAndGo bei Linkification - antrasis nėra svarbus, jis tiesiog automatiškai aptinka užrašytas, tačiau nepažymėtas nuorodas ir leidžia jomis naudotis tiesiai, nekopijuojant į naršyklės langą. O štai Super DragAndGo mano sistemėlėje - esminis komponentas. Jis leidžia atidaryti nuorodas tiesiog “timptelėjus” jas pele bet kurion pusėn (jei kam teko naudotis, tokią funkciją turi “Maxthon” naršyklė).

Štai ir viskas. Naršymo procesas dabar gerokai supaprastėjo - jums tereikia bet kuriame puslapyje radus dominančią nuorodą vangiai timptelti ją pele, ir antrame plane atsiras lentelė. Jums lyg niekur nieko skaitant toliau, puslapis antroje lentelėje taip pat sau ramiausiai krausis, jūsų neerzindamas. Radote dar vieną nuorodą? Puiku, dar vienas “timpt” atgalia ranka, ir dar vienas puslapis kraunasi, vargsta - tik jums į tai visai nusispjaut, nes jūs jo kančių nematote. O kai atsidarysite, jis jau bus pasiruošęs, susišukavęs ir nusiskutęs, ir trykšte trykš noru dalintis su jumis informacija.

 

Štai tiek. Nors ne, meluoju: pačią svarbiausią - Firefoxo krovimosi spartinimo - paslaptį pasilikau pabaigai. Yra toks be galo retas, vien pašvęstiesiems žinomas Firefoxo įskiepis, vadinasi Splash. Parsisiųskit ir pamatysit, kaip neįtikėtinai viskas paspartės.


Mañana, bičiuliai.