Kompiuteris humanitarams

Sako, nuo depresijos saugo darbas.

 

O ką daryt, jei man nuo darbo depresija?


Ne apie tai aš, čia tik bandau pats sau pasiteisint, kodėl dar nėra tolimesnio žadėtojo Firefox naršyklės jaukinimo. Tiek to.

 

Tai va: puiki žinia visiems, kurie negali gyvent be grotuvo aimp ir klausosi last.fm. Jau yra tas reikalingasis įskiepis, leidžiantis scrobblingą ir su aimpu, štai jis. 

 

Tiesiog paimkite ir įkelkite jį adresu C:\Program Files\AIMP2\PlugIns. Viskas.


Einu toliau dirbt ir depresuot. Nuostabus derinys, labai atpalaiduoja.

Dėmesio, Uvaga, Attention - turiu omenyje visai ne Antoine Saint-Exupéry “Mažąjį princą”, o Firefox naršyklę. Ieškantys sentimentalių rašinėlių ar paveikslėlių su žavingais gyvūnų jaunikliais toliau gali ir nebeskaityti.


 Vis daugiau mano pažįstamų renkasi ne Windowsų Internet Explorer, o Firefoxą ar Operą. Ir teisingai daro. Šitos naršyklės gerokai saugesnės, o ir patogumo atžvilgiu gerokai lenkia IE7.

 

Man labiausiai prie širdies Firefoxas - labiausiai dėl savo lankstumo. Įskiepių, kurių pasiūla milžiniška, pagalba, Firefoxą galima individualizuoti ir pritaikyti savo poreikiams. Tiesa, Opera gal iš tiesų šiek tiek mikliau atidarinėja tinklalapius ir gerokai greičiau startuoja - tačiau tą sąlyginį Firefoxo delsimą (startuoja ji, reikia pripažinti, gana vangiai - ypač su įskiepiais) kuo puikiausiai kompensuoja visi kiti patogumai.


Bet pradėkim iš pradžių: manasis Firefoxo variantas atrodo štai taip:







 





Grafinis apvalkalas - Outlook 2003 Blue, jei kam patiko. Nors ne jis čia svarbiausias, žinoma. :)


Pirmoji maža gudrybė: kad nesipainiočiau su daugybe adresų, įtrauktų į adresyną (angliškoje Firefoxo versijoje jie vadinami Bookmarks, ne Favorites), juos sudėliojau į atskirus aplankus ir suklasifikavau. Lengviausia tai padaryti, susikuriant naujus aplankus “Bookmarks Toolbar Folder” - jie automatiškai atsiranda jūsų naršyklės adresyno juostoje, belieka tik pavadinti savo nuožiūra:







 

 



Nieko ypatingai naujo čia nėra - dauguma išsikelia mėgstamus adresus į adresyno juostą. Taip dariau ir aš - kol tie adresai pradėjo nebetilpti, tuomet beliko juos sukaišioti į aplankus.

 

Naudojant tokią sistemą, labai patogu įsidiegti vieną mažyčių Firefoxo įskiepių - Add Bookmark Here. Tuomet aplanko viršuje atsiranda papildoma eilutė - Add Bookmark Here. Ją paspaudus, adresas automatiškai nukeliamas į jūsų pageidaujamą aplanką:







 





Na, įtariu, šitą serialą tęsiu ilgai. Spėju, kita serija bus apie kortelių naudojimą - kaip sutaupyti laiko, naudojant Firefoxą, ir nušluostyti nosį eikliakojei Operai - o vėliau imsimės visų įmanomų įskiepių, paverčiančių Firefoxą pačia patraukliausia naršykle. Labai neskubėsim - nes, kaip rašė tas pats Antoine Saint-Exupéry, lapes jaukintis reikia lėtai ir atsargiai.

 

 Mañana, bičiuliai.

Muzikos grotuvams taikau tris pagrindinius reikalavimus:  visu pirma tai, žinoma, garso kokybė. Taip pat
svarbu ir gebėjimas atkurti populiariausius garso formatus (Flac, Ape ir Ogg  ypač pageidaujami). Visai ne pro šalį ir mielas bei paprastas grotuvo „snukutis“ – kad nereiktų
stebeilytis kas kartą, ieškant pagrindinių funkcijų. Tai beveik ir visi
kriterijai. Jei man prireiks konvertuoti failus, įsijungsiu EAC konverterį; jei
norėsiu paklausyti radijo, įsijungsiu last.fm (absoliuti dauguma lietuviškų
radijų su savo „formatais“, skirtais elitiniam imbecilui, man sukelia panašias
reakcijas kaip vilkui mėnesiena); jei norėsiu išsikepti bulvinių blynų,
pasiimsiu tarką. Kiekvienas prietaisas, mano supratimu, turi atlikti tai, ką
geriausiai moka, o visokie „virtuvės kombainai“, atsiradę iš septintojo
dešimtmečio robotų kulto ir karščiuojančios technokrato, persižiūrėjusio „Žvaigždžių
karų“, sąmonės, man visiškai neveža. Juolab kad visi tie virtuvės kombainai
dažniausiai būna siaubingai nepatogūs ir tinkami tik interjerui puošti. Žinoma,
čia skonio reikalas: jei ką iki alpulio žavi diskų įrašymo programa, užimanti
gigabaitą, kaip naujoji „Nero“, maloniai prašom.

Dauguma muzikos grotuvų, gyvenančių mūsų kompiuteriuose, iš
esmės skiriasi tik dizaino subtilybėmis. Čia spektras platus, yra ką pasirinkti
tiek praplikusiam vudstokininkui, tiek paaugliui, persižiūrėjusiam anime. Garso
kokybės požiūriu tie grotuvai absoliučiai vienodi – tokia masinė produkcija ir
tiek. Jei kam netinka, tie gali pasinaudoti presetais – iš anksto paruoštomis
ekvalaizerio nuostatomis. Yra paruoštukų kiekvienam skoniui – rock, jazz,
classic, pop… Tik rinkis ir džiaukis. :p

Dabar kaip tik čiupinėju naująjį Winampą 5.5 – tą garsiąją dešimtmečio versiją. Ir turiu pripažinti, kad skambesio atžvilgiu naujovių nėra – Winampas buvo ir tebėra vienas tų masinių grotuvėlių. Sintetinis tas garsas, ir
jokie įskiepiai čia nepadeda. Apskritai naujovių ne per daugiausiai – juosta ekrano
viršuje, kurioje pasirodo grojamos dainos pavadinimas, pasiskolinta iš JetAudio, naujasis apvalkalas (įspūdingas, bet nepatogus: iki šiol taip ir
nesuradau, kaip padidinti grojaraščio langą) ir krūvelė visokių funkcijų, kurių
man, galvą dedu, gyvenime taip ir neprireiks. Kaip ir daugumai paprastų
mirtingų vartotojų. Na nereikia man tos  daugybės funkcijų iš muzikos grotuvo – man visai
gana, kad jis grotų, ir grotų kokybiškai.

 





O tai
labai neblogai daro JetAudio, kurio bazinę versiją galima parsisiųsti čia.

Taip, prisipažįstu – tai kombainas, bet šįkart esu linkęs
nusižengti principams. Dėl vienos paprastos priežasties – garso kokybės. Ypač neblogai JetAudio  BBE ViVA
garso efektą. Yra ir presetai – paruoštukai, tarp kurių galima paieškoti savo
ausiai labiausiai tinkamo skambesio. suskamba, įjungus

O jei esate iš tiesų radikalus ir spjaunate į visokias ten
vizualizacijas, bet mėgstate kokybišką garsą, rinkitės foobar 2000. Tiesa,
atrodo jis tarsi Osvencimo kankinys – arba, kaip vienas toks mano pažįstamas
sakė apie kitą mano pažįstamą, „kaulai ir lipni juosta“:

Foobaras turi ir daugybę įskiepių, kuriais operuojant galima
susikurti labai neblogą savąją grotuvo variantą.

Jei tingite eksperimentuoti, galite rinktis ir jau paruoštą foobaro variantą. Vieną tokią labai neblogą rusišką „sborką“ netgi
parekomenduočiau. Kažkada atkasiau kažkur interneto platybėse. Kai pavargstu nuo įmantrumo, naudoju. Be kita ko, ir atrodo visai pakenčiamai, bent jau šonkauliai
nestyro:

Instaliacija - rusų kalba; pats grotuvėlis, kaip matote, kalba angliškai. Padėkokime nežinomam 'sborkos” autoriui, bent jau mintyse.

Tiesa, vos nepamiršau: gera žinia tiems, kurie klausosi last.fm: tiek JetAudio, tiek foobar 2000 last.fm “atpažįsta”, taigi scrobblingo funkcija veikia.

Mañana, bičiuliai.

O tų altruistiškų karžygių antivirusų, ginkluotų ne vien tik skeneriais, bet ir nuolatinės apsaugos skydais, pasirodė ne taip jau ir daug. Tokie jau laikai - vartotojiškumas, žinote, susvetimėjimas… Pagooglinęs, palandžiojęs po visokiausius vartotojų forumus, galų gale apsistojau ties trimis “A”: AVG, Avast ir Avira. Pagal gamintojų ir vartotojų aprašymus visi jie savo funkcijomis (ir net nemokamų versijų apribojimais, kurių populiariausias - lėtesni antivirusinių bazių atnaujinimų parsisiuntimai) ganėtinai panašūs. Taigi man beliko išbandyti, kaip jie realiai veikia ir ko verta nemokama apsauga - ar daug jinai skiriasi nuo tų galingųjų, mokamų antivirusinių programų. Galiu iškart pasakyti - nenusivyliau nė vienu iš šių nemokamų antivirusų. Dar daugiau - manau, kad mano kompiuteryje mokamos antivirusinės programos apskritai nebeatsiras. O tiems, kurie vis dar bando sutaupyti, parsisiuntę mokamas programas ir kas keli mėnesiai vargsta, besiknisdami interneto sąvartynuose ir ieškodami “vaistukų“, nes piratinį “raktą” jau aštuonioliktą kartą “užblacklistino“, siūlau baigti tas beprasmes kančias ir rinktis vieną iš nemokamų antivirusų. Jūsų duomenims nuo to bus tik saugiau - juk ne paslaptis, kad didžiąją daugumą visokios bjaurasties iš interneto ir parsitempiame, besirinkdami neaiškius “crackus“. Paprastam namų vartotojui - jei, žinoma, nesaugote savo kompiuteryje slaptų Pentagono dokumentų - nemokamo viruso visiškai pakanka.


Savo pažintį su nemokamais antivirusais pradėjau nuo čekų firmos ALWIL produkto “avast!“. Patraukė akį vienas retesnių privalumų - P2P skydas (P2P Shield). Man lyg ir aktualu. Nusprendžiau išbandyti. Priekaištų kaip ir nebūtų - veikia tvarkingai, kompiuterio resursams nereiklus, virusus atpažįsta ne prasčiau už savo brangiai kainuojančius giminaičius…  Vienas vienintelis trūkumėlis: kaskart, kai tik monitoriuje pamatau “Avast”, pirštai patys tiesiasi prie mygtuko “play”: 







 









Mano protui sunkiai suvokiamas sumanymas - antivirusinę programą užkamufliuoti grotuvu… Nors prisimenus tokį seną gerą tų pačių čekų žaidimą “Samorost“, viską galima nurašyti nacionaliniam čekiškam humorui. Gal dar alui su žole “po polam”… Išsiblaivę čekai, matyt, kiek nustebo ir patys. Dabar maloniai siūlo iš programos puslapio parsisiųsti įvairiausių apvalkalų, kad antivirusas būtų nors kiek panašus į antivirusą, o ne į grotuvą, arbatinuką ar skraidančią lėkštę. Kadangi esu nervingas ir bijau haliucinacijų, o su apvalkalais vazotis tingiu, ištryniau “Avastą” lauk ir ėmiausi AVG. 









 







Viskas būtų lyg ir tvarkoj su tuo AVG. Tik va - paranojikas tai siaubingas, ant kiekvieno kampo jam vis priešai vaidenasi. Kai apšaukė baisiu ir žalingu virusu tokią nekaltą mažą programytę, tupinčią sau tray'uje ir tyliai ramiai dirbančią kalendoriuku, mano kantrybė trūko. 



Ir čia -tadadam! fanfaros ir būgnai! - galų gale susipažinau su Avira. Pilnas vardas - Avira AntiVir PersonalEdition Classic. Ir iškart supratau - kvepia vedybomis. 







 







Taip ir gyvenam dabar, ilgai ir laimingai. Ji man nekelia problemų, aš jai. Tiesa, turi vieną mažutę ydą - atsinaujinus antivirusinę bazę Avira kaskart pamojuoja man prieš akis tokiu dideliu raudonu plakatu, kuriame užrašyta kažkas maždaug “tai ar tu mane vesi galų gale, ar ne?”. Bet aš jį tylomis išjungiu, neprovokuodamas šeimyninių ginčų, ir gyvenam toliau.

 

Tiesiog idilė. Ką ten idilė - po bendravimo su visais tais sumo didmeistriais net ne idilė, o rojus.

Hoho, mes, matyt, ne iš kokio kelmo spirti. Vos tik užgimę, jau susilaukėme ir dėmesio. Ką gi, humanitaras humanitarą per mylią užuodžia… Ta pačia proga noriu visiems parekomenduoti tokią šaunią vietelę, kurią jau kuris laikas esu užsiprenumeravęs ir ten tylomis vis paslampinėju. Beje, Blogoramos autorius dėl to pavadinimo tai visai veltui šypsosi ir atsiprašinėja - jokios klaidos ten nėra, aš iš tiesų rašau apie kovą ne su virusais, o su antivirusais. Nes vieną gražią dieną paskaičiavau atsisėdęs, kad daug daugiau laiko praleidžiu eksperimentuodamas ir vargdamas su visokiomis antivirusinėmis programomis, nei kariaudamas su tikraisiais virusais - kurie, tiesą sakant, jokios realios žalos man taip niekada ir nesugebėjo padaryti. O jei esate išskaidęs kietąjį diską skiltimis, naudojate ne Internet Explorer, o Firefox naršyklę  su reikalingais įskiepiais ir dar turite pasidaręs sistemos atvaizdą - backupą su kokiu Acronis True Image  - ir nelendate internete velniui ant šakių, tai galite apskritai išjungti velniop Windowsų “System Restore” (man kažkodėl būtent ten antivirusai vis pagaudavo kokią užsislėpusią bjaurastį) ir išmesti visas antivirusines programas, pasilikdami tik kokią padorią ugniasienę, rimtesnę už vietinį Windows XP kiaurasamtį. Na, kartkartėmis dėl visa ko galima įjungti ir kokį antivirusinį skenerį - sveikatos patikrinimui. Jei ką, daug paprasčiau tos pačios Acronis pagalba tiesiog grąžinti operacinę sistemą į pradinį tašką - per 10-15 minučių, priklausomai nuo jūsų kompiuterio galių. Tiesa, C diską primygtinai siūlyčiau rezervuoti vien programinei įrangai, o visus dokumentus, nuotraukas, muziką bei filmus saugumo dėlei laikyti ne Windowsų siūlomuose aplankuose (My Pictures, My Music, My Videos - čia apskritai kažkoks neaiškus priešistorinis atavizmas, pamirškit juos ant amžių amžinųjų), o atskiroje particijoje - tfu, skiltyje. Kažkokie agrokultūriniai tie lietuviški kompiuteriniai terminai, nors tu ką. Žodžiu, ne diske C, o diske D ar pan. - tada visi jūsų turimi duomenys išliks ir iš naujo perinstaliavus (tfu, įdiegus; sakiau gi, kaip iš “Sodininko kalendoriaus” - tai diegia daigus, tai skiepija įskiepius) Windowsus.

 

Aš pats kol kas nedrįsau būti iki galo radikalus - gana aktyviai naudojuosi visokiais p2p malonumais, tad sąžinės nuraminimui noriu turėti antivirusą, saugantį realiame laike - ne vien tik skenerį. Tik va: jei nė viena antivirusinė programa negali man garantuoti šimtaprocentinio saugumo, tai kyla toks visai logiškas klausimas: kodėl už tą nešimtaprocentinį saugumą turėčiau mokėti? Ypač tuo atveju, kai beveik tokį patį nešimtaprocentinį saugumą man siūlo nemokami antivirusai? Įsivaizduokim - prisistato naujasis jūsų asmens sargybinis, toks sumo didmeistris, vardu Nortonas Makafis, ir pareiškia - mokėk man algą ir gerai maitink, tai aš tave saugosiu. Bet jeigu kartais kas nors manęs, tokio didelio ir baisaus, ims ir neišsigąs, ir tu gausi į galvą, tai žinok, kad aš nekaltas - vadinasi, tas incidentas patenka būtent į tuos dvidešimt septynis procentus, kuriais aš padėti negaliu, sorry. Samdytumėt tokį?

 

Ir aš leidausi į ilgą bei nuotykių kupiną kelią ieškoti to šauniojo karžygio, kuris lydėtų mane interneto tyruose vien iš geros širdies ir įgimto riteriškumo… Lankiausi Kameloto pilyje, regėjau Šventąjį Gralį, mylavau auksaplaukę Izoldą, diskutavau su kalifu Harunu al-Rašidu… Eahm.

Tęsinys rytoj. Mañana, bičiuliai.

Viena populiariausių temų internete - kokia antivirusinė programa geriausia. Diskutuojama visaip, ginčijamasi iki peštynių, pasakojamos tokios įtartinai žvejybą primenančios istorijos, kas kiek ko kada sugavo… Mano durna galva, taigi nėra to geriausio antiviruso ir būti negali - kaip nėra ir tokios apsaugos, kuri sugautų absoliučiai viską. Rizikos faktorius vis tiek išlieka - ypač jei lankotės neaiškios reputacijos tinklapiuose, visokiuose virtualiuose “raudonųjų žibintų kvartaluose” ar siunčiatės “vaistukus” mokamoms programoms. Pasigauti kokią bjaurastį galima ir p2p tinkle ar tiesiog Skype. Todėl spjaukite į viską ir rinkitės ne geriausią, o tiesiog simpatiškiausią antivirusą. Kuris būtų “prie dūšios”, ir tiek.

 

Maniškiai reikalavimai antivirusui labai paprasti: kad nerytų kompo resursų pilna burna, kad būtų operatyvus ir ganėtinai patikimas bei nekonfliktuotų su kitomis mano mėgiamomis programomis. Tiesa - dar pageidautina, kad būtų pigus. Netgi labai pageidautina.Mano pusiau suvalkietiškas kraujas kaip mat užverda, jei tenka mokėti pinigus už kažką tokio abejotino - kas vis tiek niekada nesuveiks 100 procentų, visi oficialūs testuotojai ir net gamintojai tai pripažįsta.

Žinoma, visokių “no name” antivirusų protingiausia vengti - galima užšokti net ir ant tokio, kuris pats yra didesnis kenkėjas už visus virusus. Tokie dalykai ypač populiarūs antispyware tipo programose - jos kaip mat suranda jūsų kompiuteryje begalę neegzistuojančių baisybių ir, žinoma,  pasiūlo kuo skubiau nusipirkti pilną savojo stebuklingojo produkto versiją. Apie sukčiaujančias antispyware programas parašysiu kada atskirai - vertas dėmesio reiškinys. Keliantis visokių minčių. Kad ir apie tai, kad, logiškai galvojant, labiausiai  suinteresuoti naujų virusų gamyba turėtų būti patys antivirusų gamintojai…

Grįžtam prie konkrečių mano išbandytų produktų. Versijų ir modelių nerašysiu, nesismulkinkim - gana bus bendro įvertinimo, mes juk ne kokie profiai.

McAfee. Hm. Šitą kažkada populiarų vardą apskritai išbraukiau iš visų sąrašų. Instaliuoti į kompiuterį McAfee yra tas pats, kas nusipirkti riebų kastruotą katiną, kuris net akies kraštu nežvilgteli į pelių knibždėlyną. Suprantama, neaktualu jam - surijęs šitek mano kompiuterio resursų turėtų būti sotus. Toks ir yra katino McAfee gyvenimo stilius - ėsti kompiuterio resursus ir drybsoti ant jūsų sofos. Ištėškiau už durų tą dykūną - nors ir labai spardėsi bei priešinosi išinstaliuojamas.

Norton . Pagal charakterį ir manieras - jaunesnysis McAfee brolis. Turi beveik identišką dvynį, vardu Symantec. Už McAffe, tiesa, miklesnis. Toks sportiškas storulis. Padarytų neblogą karjerą sumo imtynėse. Pabendravom kiek ilgiau - vaikinas stengėsi. Mano kompas irgi stengėsi, kol nusprendžiau nutraukt tas varžybas. Labai jau slegiantis vaizdas tokia nesibaigianti gigantų kova.

Nod32. Metafizinis antivirusas. Asketas, gyvenantis savo slaptą ir pašalinio akiai neprieinamą dvasinį gyvenimą. Virusus gaudo netgi labai neblogai, bet manęs neapleido keista nuojauta, jog net ir juos gaudydamas galvoja apie savo mįslingus reikalus, nušvitimą ir tapimą Buda. Apimtas baimingos pagarbos, paleidau Šri Nodą laisvėn, toliau medituoti.

Dr.Web. Pamenat visus tuos reperius akademiniais vardais - visokius ten “Professor D”, “Dr. Death”? Taigi.

Panda. Panašiai kaip Dr. Web atveju - vardas viską paaiškina. Primenu: pandos - tokie mieli lėti meškinai, melancholiškai maumojantys bambuko ūglius. Be kita ko, nykstantys. Ir išnyks, jei nesumažins kainos.

PC-cillin (Trend Micro). Kažkada buvęs mano numylėtinis. Deja, susidaro įspūdis, kad ir pats save įsimylėjo - užsiėmė visokiais nesibaigiančiais manikiūrais bei makiažais ir gerokai priaugo svorio. Nors kiti kalba, kad visa tai - dėl slapto noro patikti gėjiškai išsipuošusiai Vistai.

Kaspersky. Toks savas vaikinas, atpažįstamos psichologijos. Labai efektyvus, kol veikia. Ištvermingas ir miklus, todėl bendravome ilgai. Bet jei jau nulūžta… Redko, no mietko. Matėte kada rusą, įpuolusį į daugiadienį zapojų ir nusmigusį? Tai va. Žadink kad ir su patrankomis, nepabus ir neišeis. Blogiausia, kad vienam lūžti jam neįdomu, tad dėl kompanijos nulaužia ir Windowsus. Dėl šio žalingo įpročio gavom atsisveikinti. Nors… Jei būtų nemokamas, gal ir pakentėčiau - kuris iš mūsų be ydų.

Bitdefender. Dėl nežinomų man priežasčių manoji “geležis” jo nepriima. Tiesiog atmetimo reakcija - viskas stringa, griūva ir lūžinėja. Gerai dar, kad nevemia.

Va ir išsirink žmogus patį simpatiškiausią, kad nori. Tiesa, šį tą visgi išsirinkau, tik ne iš šito sąrašo. Ir nesigailiu - panašu, kad visai nekvailai sugalvojau. Kartais ir humanitarai pamąsto racionaliai, po to ilgai tuo giriasi ir didžiuojasi. Bet apie tai kitąkart, nes dar imsiu ir persidirbsiu. Taigi - kaip jaus sakyta, ryt poryt, šiom dienom, ir t.t., ir pan. Mañana, vienžo.

Hm, nuo ko čia pradėjus… Gal taip: atspėjote, bičiuliai - žodis “humanitaras” pavadinime tikrai yra žodžių “lameris”, “čiainikas”, “žalias” eufemizmas. Jis čia parašytas tyčia - tiems, kurie puikiai išmano, kas yra lameris, CSS ir PHP, bet nė velnio nenutuokia, kas yra aleksandrinas, PK ir PDR. Va taip va. Užsigooglinkit.



Esu labai toli nuo visų tų kompiuterinių šamanavimų - na, būkim atviri ir prisipažinkim: esu kompiuterinis neišmanėlis, eilinis “stupid user“. Gal tik mažumėlę smalsesnis (o gal tiesiog tingesnis) už kitus. Tingumas - apskritai pagrindinis ir svarbiausias progreso variklis. Ratą išrado tinginys, kuriam iki gyvo kaulo įkyrėjo tampyti visokius maišus ir dėžes ant savo nuosavos kupros kaip kokiam debilui. Kompiuterį, savaime suprantama, išrado kitas tinginys, nesvietiškai tingėjęs pats pasukti savo nuosavas smegenis. Aš taip pat esu tinginys iš pašaukimo, todėl esu linkęs kiek pajudinti pirštą, kad tas negyvai užknisantis agregatas, vardu kompiuteris, su kuriuo volens-nolens mūsų laikais tenka nuolat bendrauti, sukeltų man kuo mažesnes kančias. Jei jau nebėra kitos išeities, tai belieka bent pareguliuoti “ispaniškąją kurpaitę”, kad nestrigų ir veiktų taip, kaip  parašyta vartojimo instrukcijoje. Žinoma, idealaus komforto, turint reikalų su kompiuteriu, tikėtis nerealu. Kur jau ten, verčiau tikėtis nuolatinio diskomforto, kartais didesnio, kartais mažesnio. Nepatikima tai mašinytė, pripažintų net ir koksai kompiuterių Šumacheris. Ko norėt - pieštukas, ir tas nulūžta. Ypač nemikliose rankose. Mokinkimės drožti.



Taigi pirmyn, broliai ir seserys Windowsuose. Ir nekreipkime dėmesio, kai iš mūsų juokiasi visokie ten programuotojai, kairuojantys linuxistai ir aristokratai macininkai - mes juk žinom, kad jie tėra neskaitlingos sektos, palyginus su gausia ir galinga, dieviškas kvailystes krečiančia stupid users kariuomene.



Na negalim mes, humanitarai, be beletristikos. Ta prasme, nepliauškę.



Baigiu jau - taigi, trumpai sakant, taip: didelių atradimų čia nerasite, bet visokių naudingų dalykėlių beigi daikčiukų, kuriuos pats aptikau, kaip rusai sako, “metodom naučnovo tykanija”, ar išknisau internete, ar nugirdau šnekant kokį plepesnį kompiuterių specą, pažadu. Rimtiems kompiuterastams ant juoko, bet paprastam mirtingajam gal ims ir pravers kur skaitmeninėje ūkėje.

 

Viskas, einu tingėt. Šįvakar, kaip ir dera doram humanitarui, apsiribosiu ilga ir neinformatyvia įžanga. Darbas ne vilkas ir t.t., ir pan. Ryt poryt, šiom dienom. Mañana.